Ši vulkaninės kilmės pusmėnulio formos sala vilioja turistus ir poilsiautojus unikaliais kraštovaizdžiais, jaukiomis gatvelėmis nedideliuose miestukuose ir Graikijos vizitine kortele tapusiais baltais namukais. Beje, salą suformavęs vulkanas iki šiol yra aktyvus. Santorinį galima pasiekti keltu ar kitokiu laivu arba lėktuvu. Ši uolėta sala stūkso priešais ugnikalnį, kuris 1950 ir 1956 metais pridarė daug žalos vietos gyventojams. Atsibudęs iš amžiaus miego, vulkanas sukėlė žemės drebėjimą sugriaudamas daugybę pastatų. Salos gyvenvietės pastatytos ant aukštų skardžių. Pagrindinis salos miestas – Fira. Santorinio sala garsėja kvapą gniaužiančiais saulėlydžiais. Čia pabuvoję teigia, jog jausmas, kai raudona saulė nusileidžia į nuostabiai mėlyną jūrą, o susirinkusieji, pakerėti saulėlydžio grožio, ploja rankomis – nepakartojamas. Atrodo, jog sala sutverta būtent jų stebėjimui: kavinės čia pritaikytos šiam gamtos spektakliui, o prie stataus skardžio įrengti patogūs krėslai, kuriuose galima jaukiai įsitaisyti ir stebėti kaip saulė leidžiasi tarp dviejų vulkaninių salų. Kažkada Santorinis buvo apskrita sala, bet 1500 m. pr. m. e. išsiveržus galingam ugnikalniui, jos vidurinė dalis nuskendo, o sukelta vandenyno 250 metrų aukščio griaunamoji banga buvo tokia stipri, jog prašniokštė per salas, savo kelyje viską nuplaudama ir nuo žemės paviršiaus nušlavė visą Mino civilizaciją, gyvavusią Kretos saloje. Todėl yra versijų, jog būtent čia buvo ir nuskendo garsioji Atlantida. Šios mitologinės civilizacijos bruožų randama tiek Santorinio, tiek Kretos salose. Kasinėjimai parodė, kad šiose salose būta išsivysčiusios civilizacijos, kurios žmonės garbino jaučio kultą, naudojo akmeninius ginklus bei žinojo antiseisminės statybos technologiją: į akmeninių sienų kampus jie dėdavo medines sijas, kas suteikdavo namams ypatingo stabilumo. Platono raštuose minima, jog Atlantidos sostinė Poseidonija buvo pastatyta iš raudono, juodo ir balto akmens, visai kaip šių dienų Santorinio salos gyvenvietės.
Pereiti prie regiono viešbučių